Maisto Skyrius

Cheminė analizė

MAISTO ANALIZĖ

„J.S. Hamilton Poland  Sp. z o.o.“, yra unikali tarptautinė bendrovė, kompleksiškai derinanti inspektavimo, tyrimų, mokymo paslaugas ir analitinius tyrimus, atliekamus mūsų valdomose laboratorijose.

 

Kasdien įvairiose „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorijose atliekami šimtai skirtingų tyrimų, siekiant nustatyti su maisto sauga susijusius pavojus ir įvertinti maisto kokybę pagal mikrobiologinius, organoleptinius bei fizikocheminius parametrus. Analitiniai tyrimai yra pagrindinės mūsų teikiamos paslaugos, skirtos įvairioms maisto pramonės šakoms.

 

FIZIKOCHEMINIAI TYRIMAI

Fizikocheminiai tyrimai papildo informaciją, surinktą atlikus mikrobiologinę analizę arba juslinius bei organoleptinius tyrimus. Tokie tyrimai leidžia surinkti būtiną informaciją apie produkto sudedamąsias dalis (tokias kaip baltymai, riebalai, vanduo, skaidulos, druska arba pelenai), jame esančius mikroelementus ir makroelementus, vitaminus ir teršalus (tokius kaip sunkieji metalai, pesticidai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai arba dioksinai) ar maisto priedus.

 

„J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorijos siūlo platų spektrą paslaugų, kurios visais atžvilgiais patenkina klientų lūkesčius dėl maisto saugos ir jo kokybės užtikrinimo.

 

TERŠALŲ IR MEDŽIAGŲ LIKUČIŲ ANALIZĖ

Vartotojų apsauga ir rinkos stabilumas yra svarbus Europos Sąjungos maisto saugos politikos uždavinys. Kiekvienas rinkoje esantis produktas turi atitikti maistą reglamentuojančius Europos teisės aktus ir tam tikrus specifikacijų standartus dėl pagrindinių parametrų ir vartotojų sveikatai ir gyvybei grėsmę keliančių kenksmingų medžiagų, kurių kiekis neturi viršyti leidžiamų normų. Atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio ir maisto pramonėje taikomos modernios ir pažangios technologijos, būtina užtikrinti teršalų likučių maisto produktuose ir pašaruose kiekio stebėseną.

 

Atliekant teršalų tyrimus labai svarbus užsakovo ir laboratorijos bendradarbiavimas. Toks bendradarbiavimas padeda nustatyti pavojus, iškelti tam tikros analizės tikslus ir parinkti tinkamus tyrimo metodus.

 

Pagrindiniai maisto saugai grėsmę keliantys teršalai yra antibiotikai, chemoterapiniai vaistai, pesticidai, dioksinai, polichlorinti bifenilai, mikotoksinai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, akrilamidas, 3-monochlorpropandiolis, nitratai, melaminas, sunkieji metalai ir augalinės kilmės toksinai.

 

VETERINARINIŲ VAISTŲ LIKUČIAI

Antibiotikai ir chemoterapiniai vaistai – medžiagos, dažnai vartojamos žmonių ir gyvūnų ligoms gydyti. Šių medžiagų sukūrimas ir taikymas yra laikomas didžiausiu XX a. medicinos pasiekimu.

 

Tačiau šios medžiagos, patekusios į raumens audinius, gyvulinius subproduktus ar gyvūninės kilmės produktus (pvz., pieną, kiaušinius, medų), gali kelti potencialią grėsmę vartotojų sveikatai. Daugumos tokių atvejų priežastis – tam tikrų leidžiamų terminų nesilaikymas, indikacijų neatitinkantis veterinarinių vaistų dozavimas, jų naudojimas nesilaikant naudojimo rekomendacijų arba jų naudojimas netinkamoms gyvūnų rūšims.

 

Siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą Europos Sąjungos šalyse, buvo priimti tam tikri apribojimai ir taisyklės, kurie aiškiai apibrėžia maistiniams gyvūnams skirtų antibiotikų ir chemoterapinių vaistų naudojimą.

 

Veterinarinių vaistų likučių stebėsena yra sudėtingas uždavinys, nes šios medžiagos priklauso skirtingoms grupėms (tai lemia atskirų junginių cheminės sandaros skirtumai), be to, galutiniame produkte esantiems medžiagų likučiams didelį poveikį daro metabolizmo procesai. Veterinarinių medžiagų likučiams tirti taikomi mikrobiologinių tyrimų metodai, kurie leidžia santykinai greitai įvertinti žaliavas. Likučių tyrimams taip pat gali būti taikomos naujausios analitinės technologijos (skysčių chromatografija ir dujų chromatografija kartu su tandemine masių spektrometrija), kurios padeda santykinai greitai įvertinti tiriamųjų žaliavų partiją.

 

Gdynėje veikianti „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorija kuria ir bando naujus analitinius metodus, kurie leidžia pasiūlyti platų spektrą įvairiems pašarams skirtų junginių, atsižvelgiant į griežtesnes normas, kuriomis sumažinamas didžiausias leidžiamasis likučių normų kiekis įvairių rūšių terpėse. Daugelis šių metodų buvo išbandyti su mažiausiais leidžiamaisiais likučių kiekiais, taigi jie gali būti naudojami vykdant produktų, kurių sudėtyje, kaip teigiama, nėra veterinarinių vaistų likučių, stebėseną.

 

PESTICIDŲ LIKUČIAI

Dėl pesticidų naudojimo žemės ūkyje smarkiai padidėjo javų derlingumas, taip pat sumažėjo ūkiuose auginamų gyvūnų sergamumas įvairiomis ligomis, taigi padidėjo pagaminamos produkcijos kiekis. Pesticidų likučiai galutiniame gaminyje yra itin nepageidaujami dėl tyrimais įrodyto neigiamo šių medžiagų poveikio žmogaus organizmui (teratogeninio, mutageninio ir kancerogeninio poveikio). Dėl šios priežasties svarbu užtikrinti nuolatinę maiste esančių pesticidų likučių (ir pesticidų transformacijos produktų) stebėseną.

 

Kadangi į maistą patenka labai mažas pesticidų likučių kiekis, analitėms atskirti ir koncentruoti iš terpės būtina naudoti tam tinkamas technologijas, kurios užtikrina jų tyrimo tikslumą. Dėl pesticidų grupei būdingos matricų ir junginių įvairovės itin sudėtinga rasti universalų metodą, kuris galėtų padėti nustatyti visus maisto produktuose esančius pesticidus. Todėl būtina atrasti „aukso vidurį“ tarp tiriamųjų junginių skaičiaus, jų nustatymo lygio, laiko bei darbo sąnaudų ir analitinio instrumento, kurį taikant tiriamas maistas ar pašarai, sudėtingumo.

 

Gdynėje veikianti „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorija yra sukaupusi ilgametę patirtį pesticidų likučių tyrimų srityje. Ji nuolatos tobulina savo analitinius metodus ir plečia pesticidų tyrimų apimtį. Laboratorija siūlo įvairius pesticidų likučių nustatymo metodus, kurie pasižymi įvairiu sudėtingumo lygiu ir yra pritaikyti skirtingoms analičių grupėms bei įvairiems junginiams.

 

DIOKSINAI IR POLICHLORINTI BIFENILAI

Polichlorinti dibenzo-p-dioksinai (PCDD) ir polichlorinti dibenzofuranai (PCDF), kitaip vadinami toksinais, – tai grupė giminingų cheminių junginių, kuriai priklauso daugiau kaip 200 cheminių junginių su panašia chemine struktūra, bet skirtingu chloro atomų skaičiumi ir jų išsidėstymu molekulėse. Šie dioksinai pasižymi panašiu toksiniu poveikiu gyviesiems organizmams. Kaip rodo įvairūs tyrimai, polichlorinti bifenilai (PCB) taip pat pasižymi panašiu toksinio veikimo mechanizmu. Septyniolika giminingų junginių su 4–8 chloro atomais yra itin kenksmingi žmogaus sveikatai. Iš PCDD ir PCDF junginių nuodingiausi tie, kurių chloro atomai išsidėstę 2, 3, 7 ir 8 pozicijose, t. y. 2, 3, 7, 8-tetrachlordibenzo-p-dioksinas (TCDD).

 

Skirtingi dioksinų ir polichlorintų bifenilų giminingi junginiai gali pasižymėti skirtingu toksišku poveikiu žmonių ir gyvūnų organizmams, taigi rezultatai išreiškiami atitinkamais konversijos koeficientais (vadinamaisiais toksiškumo koeficientais). Toksinio ekvivalentiškumo koeficientai (TEF) leidžia išreikšti suminį giminingų junginių toksiškumą ir palengvina rizikos vertinimą. Taigi tyrimų rezultatai pateikiami kaip suminė visų dioksinų ir dioksinų tipo giminingų polichlorintų bifenilų junginių koncentracija, išreikšta toksiškumo ekvivalentais (TEQ). Apskaičiuojant TEQ koncentracijos vertes, atskirų giminingų junginių koncentracijos vertės dauginamos iš jų toksišumo ekvivalento koeficiento. TEF vertė rodo, kiek kartų junginio toksiškumas žmogaus organizmui yra mažesnis už toksiškiausią giminingą junginį 2, 3, 7, 8-TCDD, kai TEF = 1.

 

MIKOTOKSINAI

Mikotoksinai – tai toksiški grybų karalystės organizmų išskiriami antriniai metabolitai, kuriuos daugiausia gamina AspergillusPenicilium ir Fusarium. Mikotoksinų susidarymui įtaką daro tokie veiksniai kaip grybo rūšis, substrato tipas, drėgmė ir temperatūra, gaminyje esantis vandens kiekis ir prinokimo (subrendimo) laipsnis.

 

Mikotoksinai gali sukelti įvairias ligas. Didelis kiekis mikotoksinų veikia toksiškai, tačiau net ir nedidelis šios medžiagos kiekis per ilgą laiką gali sukelti neigiamą poveikį sveikatai. Be pavojaus sveikatai, mikotoksinai taip pat gali padaryti didelių ekonominių nuostolių.

 

Yra žinoma daugiau kaip 300 mikotoksinų rūšių, įskaitant aflatoksinus ir trichotecenus (deoksinivalenolis, toksinai T2 ir HT-2, nivalenolis), zearalenoną, fumonizinus, ochratoksiną A, patuliną ir paprastosios skalsės alkaloidus.

 

Dar XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, Anglijoje nuslūgus naminius paukščius paveikusiai epidemijai, Gdynėje įsikūrusi „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorija pradėjo domėtis mikotoksinų kiekio nustatymo tyrimais. Ilgus metus atliekami analitiniai tyrimai šiuo metu vykdomi taikant chromatografinius metodus: skysčių chromatografiją su fluorimetrine detekcija arba skysčių chromatografiją su tandemine masių spektrometrija.

 

POLICIKLINIAI AROMATINIAI ANGLIAVANDENILIAI

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai – tai policikliniai angliavandeniliai, kuriuos sudaro kondensuoti aromatiniai žiedai. Jie susidaro medžiagų degimo metu (degant medienai, smilkstant cigaretėms ar vykstant asfalto gamybai). Jų taip pat gali patekti į maisto produktus dėl terminio jų apdorojimo (gruzdinimo, rūkymo ar kepimo ant grotelių) arba dėl aplinkos taršos.

 

Jų patekimas į maistą yra nepageidautinas, nes daugelis šių medžiagų pasižymi genotoksišku, mutageniniu ir kancerogeniniu poveikiu. Maisto taršos policikliniais aromatiniais angliavandeniliais stebėsena – jau daugelį metų maisto gamintojus dominanti sritis. „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“ laboratorijos taiko atitinkamus analitinius metodus, padedančius nustatyti PAA daugelyje maisto produktų rūšių, atsižvelgiant į skirtingas maksimalias leidžiamąsias jų normas.

 

SUNKIEJI METALAI

Sunkieji metalai yra puikus maisto taršos pavyzdys. Šie teršalai į maistą daugiausia patenka iš aplinkos. Kaip rodo mokslinė literatūra, augalai ir augalinės kilmės produktai, tokie kaip duona ir javų grūdų produktai, taip pat žuvis ir jūros gėrybės yra labiausiai veikiami taršos sunkiaisiais metalais.

 

Dažniausiai maiste aptinkami ir patys pavojingiausi sunkieji metalai: kadmis, švinas, gyvsidabris ir arsenas. Didelis šių elementų kiekis per ilgą laiką gali padidinti vėžio ir nervų sistemos sutrikimų išsivystymo riziką ir sutrikdyti imuninės sistemos funkciją.

 

Gdynėje įsikūrusi „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorija taršos sunkiaisiais metalais stebėseną atlieka pasitelkdama specialiai šiam tikslui sukurtus tyrimų metodus ir vadovaudamasi Lenkijos ir tarptautiniais standartais bei vidaus tyrimų procedūromis. Analizei naudojamos pažangiausios priemonės – mineralizatoriai, induktyviuoju būdu išlaikomos plazmos optinės emisijos spektrometrai ir induktyviuoju būdu išlaikomos plazmos masės spektrometrai.

 

MAISTINĖS VERTĖS NUSTATYMAS

Informacijos apie produktų maistinę vertę teikimą vartotojams reglamentuoja atitinkami teisės aktai. Todėl tinkamas maisto produktų ženklinimas ir maistą reglamentuojančių teisės aktų laikymasis yra būtinas, siekiant užtikrinti rinkoje parduodamų maisto produktų saugą.

 

Ženklinimo etiketėje turi būti nurodyta produkto energinė vertė, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekiai. Jei technologiniame procese nebuvo naudota druska, šalia maistingumo deklaracijos gali būti pateiktas teiginys, kad produkte esantį druskos kiekį nulemia tik natūraliai jame esantis natris.

 

Privaloma informacija apie maistines medžiagas gali būti papildyta nurodant mononesočiųjų riebalų rūgščių, polinesočiųjų riebalų rūgščių, poliolių, krakmolo, skaidulinių medžiagų, vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius. Tai baigtinis sąrašas, taigi negalima jo papildyti jokia kita informacija apie maistines medžiagas, pavyzdžiui, skirtingas polinesočiąsias riebalų rūgštis.

 

Maistinių medžiagų kiekis nurodomas gramais 100 g arba 100 ml produkto. Taip pat maistinių medžiagų kiekis gali būti nurodomas vienai porcijai arba vartojimo vienetui.

 

Kiekvienos produktuose esančios maistinės medžiagos kiekis nurodomas pateikiant vidutines vertes, paremtas:

  • laboratoriniais maisto produktų tyrimų duomenimis;
  • skaičiavimu, pagrįstu žinomomis ar faktinėmis panaudotų sudedamųjų dalių vidutinėmis vertėmis;
  • skaičiavimu, pagrįstu visuotinai nustatytais ir priimtais duomenimis.

 

Gamintojas gali remtis atitinkamais laboratoriniais tyrimais (rekomenduojama perdirbtiems ir sudėtiniams maisto produktams) arba atlikti atitinkamus matematinius skaičiavimus, remdamasis receptu ir technologinio proceso žiniomis. Abiem atvejais būtina turėti pakankamų duomenų apie produktą, kad į informaciją būtų galima įtraukti visas sudedamąsias dalis.

 

 

VITAMINAI

Vitaminai yra gyvybiškai svarbūs tinkamam įvairių organų funkcionavimui. Todėl vitaminų kiekis yra vienas svarbiausių maisto produktų ir atitinkamų technologinių procesų kokybės rodiklių.

 

Vitaminai gali būti natūralios kilmės arba sintetiniai, todėl jų nustatymas yra itin sudėtingas procesas, kurį apsunkina jų sudėties ir savybių įvairovė.

 

Analizės metu gali būti taikomi skirtingi analitiniai metodai, priklausomai nuo vitaminų klasifikacijos ir sudėties. Dažniausiai šiam tikslui yra taikomi chromatografiniai metodai (skysčių chromatografija su fluorescencine arba spektrofotometrine detekcija) arba mikrobiologiniai metodai. Retesniais atvejais pasitelkiami fermentų arba titravimo metodai.

 

Vitaminai (pateikti Reglamento Nr. 1169/2011 XIII priedo lentelėje) gali būti nurodomi maisto produkto ženklinimo etiketėje tuo atveju, jei produkto sudėtyje yra reikšmingas jų kiekis. Šis reikšmingas kiekis apskaičiuojamas pagal atitinkamą santykį:

  • 15 proc. rekomenduojamo suvartoti kiekio 100 g arba 100 ml produkto (ne gėrimo);
  • 7,5 proc. rekomenduojamo suvartoti kiekio 100 ml produkto (gėrimo);
  • 15 proc. rekomenduojamo suvartoti kiekio vienoje porcijoje, jei pakuotėje yra tik viena porcija.

 

MAISTO PRIEDAI

Maisto priedai naudojami siekiant pagerinti maisto skonį ir išvaizdą, apsaugoti jį nuo gedimo ir palengvinti technologinį gamybos procesą.

 

Europos Sąjungos teisės aktuose maisto priedas apibūdinamas kaip „medžiaga, kuri nėra vartojama kaip atskiras maisto produktas ir kaip tipinė maisto produktų sudedamoji dalis, neatsižvelgiant į tai, ar ji turi mitybinę vertę, ar jos neturi, ir kuri sąmoningai įdėta į maisto produktus dėl technologinių tikslų (gamybos, perdirbimo, apdorojimo, pakavimo, gabenimo ar laikymo), tampa pati ar jos dariniai tokių maisto produktų sudėtine dalimi“.

 

Maisto priedus leidžiama naudoti tik tuo atveju, jei laikomasi šių sąlygų:

  • remiantis turimais moksliniais įrodymais, maisto priedų naudojimas maisto produktuose nustatytomis sąlygomis neturi būti kenksmingas vartotojų sveikatai;
  • yra pagrįstas technologinis poreikis ir tikslo negalima pasiekti kitomis ekonominiu ir technologiniu požiūriu priimtinomis priemonėmis;
  • jų naudojimas maisto produktuose neturi klaidinti vartotojo.

 

Dėl maisto priedų naudojimo maisto produktuose turi būti taikomi atitinkami metodai, padedantys nustatyti, ar jų kiekis neviršija leidžiamųjų normų. „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorija šiuo tikslu pasitelkia įvairius metodus – chromatografiją (dujų chromatografiją, skysčių chromatografiją, plonasluoksnę chromatografiją), spektrofotometriją, spektrometriją (ICP-OES ir ICP-MS) ir distiliaciją.

 

AUTENTIŠKUMAS

Maisto produktai klastojami siekiant padidinti jų kiekį ir taip sugeneruoti didesnį pelną. Šiandien pažeidimų randama beveik kiekviename maisto produkte, taigi šis klausimas yra tapęs viena opiausių problemų. Gali būti falsifikuojamas pienas ir pieno produktai, šokoladas ir šokolado produktai, mėsa ir mėsos gaminiai, augaliniai aliejai, vaisių ir daržovių sultys, medus ir alkoholiniai gėrimai.

 

Dažniausiai nustatomi maisto produktų falsifikavimo atvejai: klaidingas informacijos nurodymas etiketėje, nenurodant produkte esančios sudedamosios dalies, nepateikta informacija apie produkte esančius konservantus arba netiksliai pavartotas produkto pavadinimas (pvz., produktas pavadintas „sviestu“, nors jo sudėtyje yra kitų nei pieno riebalų). Dažnai brangesnės sudedamosios dalys pakeičiamos pigesnėmis arba maisto produktų gamyboje naudojamos uždraustos medžiagos (pvz., prieš keletą metų buvo kilęs skandalas dėl kūdikiams skirtuose pieno produktuose rasto melamino).

 

Maisto produktų klastotėms nustatyti taikomos atitinkamos priemonės: standartiniai metodai (pvz., užšalimo temperatūros nustatymas, siekiant ištirti, ar pienas praskiestas vandeniu, arba liugolio testas, naudojamas krakmolui mėsos produktuose aptikti), fermentų, genetiniai, mikroskopiniai ir instrumentiniai (chromatografiniai, izotopiniai, spektrofotometriniai ir spektrometriniai) metodai.

 

Norint parinkti tinkamą tyrimo metodologiją, reikalingas užsakovo ir laboratorijos bendradarbiavimas, nes būtina ne tik apibrėžti analitinį metodą, bet ir pateikti tam tikrus nurodymus, leisiančius tinkamai nustatyti potencialius maisto produktų falsifikavimo atvejus.

 

ŠVITINIMAS

Maisto produktų švitinimo eksperimentai Junginėse Amerikos Valstijose pradėti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pokariu maisto produktų konservavimo technologijų srityje itin išaugo branduolinės energijos naudojimas, kurį paskatino būtinybė karo metais išplėtotą branduolinės energetikos infrastruktūrą panaudoti taikiais tikslais. Maisto pramonės atstovai šioje srityje įžvelgė potencialių galimybių pratęsti maisto produktų galiojimo laiką.

 

Maisto produktų apdorojimas spinduliuote – tai procesas, kurio metu maistas veikiamas didelėmis radioaktyvaus kobalto-60 arba cezio-137 spinduliuotės dozėmis, gama spinduliais arba didelio greičio elektronų spinduliais. Šių procesų nulemta grandininė reakcija apsaugo vaisius ir daržoves nuo puvimo, lėtina jų dygimą ir nokimą, užkerta kelią bakterijų plitimui ir neutralizuoja priemaišas.

 

Maisto produktų apdorojimas spinduliuote leidžiamas, jei jis techniškai pagrįstas, išskyrus atvejus, kai tai kelia pavojų žmonių sveikatai.

 

GALIOJIMO LAIKO NUSTATYMO TYRIMAI

Maisto produktų laikymo metu juose gali atsirasti pokyčių, kurie gali paveikti maisto produktų kokybę, funkcinę galutinio produkto vertę, jo patrauklumą vartotojams ir dažnu atveju netgi žmogaus sveikatą.

 

Beveik visų maisto produktų etiketėse turi būti nurodyta informacija apie jų galiojimą, t. y. laikotarpis (kurį maisto produktas, laikomas nurodytomis sąlygomis, išlaiko maistinę vertę), taip pat kokybės rodikliai (fizikocheminiai ir mikrobiologiniai), kurie neviršija atitinkamuose norminiuose aktuose nustatytų kriterijų ir užtikrina, kad juslinių savybių pasikeitimai nesumažins produkto priimtinumo.

 

2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 178/2001 nustatytuose bendruosiuose maisto saugos reikalavimuose nurodoma, kad maistas į rinką negali būti pateiktas, jei jis yra nesaugus ar netinkamas vartoti ir gali pakenkti žmonių sveikatai.

 

Galiojimo laiko nustatymo tyrimai turi būti atliekami tada, kai:

  • sukuriami nauji produktai;
  • sukuriami nauji procesai;
  • pagaminama nauja pakuotė;
  • atliekami reikšmingi esamo produkto sudedamosios (-ųjų) dalies (-ių) arba pakuotės pakeitimai;
  • pasikeičia gamybos vieta arba įranga;
  • anksčiau nebuvo atlikta jokių galiojimo laiko nustatymo tyrimų.

 

Galiojimo laiko nustatymo tyrimai leidžia įvertinti produktuose vykstančių pokyčių pobūdį ir eigą bėgant laikui. Galiojimo laiko nustatymo tyrimai gali apimti šiuos tyrimų metodus:

  • produktų tyrimas laikant juos nurodytą galiojimo laikotarpį, atsižvelgus į atitinkamas specifikacijas arba standartus (temperatūrą, santykinį drėgnį, šviesą); šis metodas daugiausia taikomas mažai perdirbtiems maisto produktams ir produktams, kurių tinkamumo vartoti terminas yra trumpas;
  • tyrimai paspartinto senėjimo sąlygomis, kai tiriami produktai yra veikiami tam tikrų parinktų išorės veiksnių – dažniausiai padidintos temperatūros ir (arba) padidinto drėgnio sąlygomis arba veikiant juos stipresne UV spinduliuote. Paspartinti galiojimo laiko nustatymo tyrimai leidžia įvertinti produkto tinkamumo vartoti terminą, tačiau dėl simuliuojamų sąlygų rezultatus būtina patvirtinti vykdant tyrimus standartinėmis sąlygomis. Taip galima patikrinti produktų saugą ir kokybę, pasibaigus faktiniam jų galiojimo terminui.

 

Galiojimo laiko nustatymo tyrimus paspartinto senėjimo sąlygomis atlikti nėra paprasta. Viso tyrimo metu – rengiant projektą, atliekant analizę ir apibendrinant galutinius rezultatus – būtinas tiesioginis laboratorijos ir gamintojo bendradarbiavimas. Ilgametę patirtį šioje srityje sukaupusi „J.S. Hamilton Poland Sp. z o.o.“, laboratorija yra pasirengusi maisto produktų gamintojams suteikti visą reikalingą pagalbą.